Kipras. 2007.03.12
Straipsnis iš 1982 m. Jurijaus Dolmatovskio knygos 'Pažįstami ir nepažįstami'.
Tuo metu, kai Gorkyje konstruktoriai kure Pobeda, fasistiniu armiju ginkluoteje pasirode savaeige patranka 'Ferdinandas'. Nei ji, nei kitos ginklu rusys neisgelbejo beviltiskai besiginanciu uzpuoliku nuo triuskinanciu Tarybines Armijos smugiu. O dabar musu nedomina technines ir kovines 'Ferdinando' savybes. Domina tik jo pavadinimas. Patrankai ji suteike Hitleris jos konstruktoriaus Ferdinando Porses garbei. Porse yra ir kitu koviniu masinu autorius ir parengejas. Labiausiai zinomi stabu zvalgybiniai 'KDF' markes automobiliai, dabar nepakeiciami filmu apie zvalgybininkus, veikiancius fasistiniame uznugaryje, dalyviai. Tai staciakampes is virsaus atviros dezutes su gofruotomis sienelemis ir nusklembta prikine dalimim ant kurios riogso atsarginis ratas,
Ne visi zino, kad maskavimo dememis nudazyta plienine dezute turejo bevek tokius pacius mechanizmus, kokius VFR iki siol leidzia po labiausiai pasaulyje paplitusio 'Volkswagen' auto suapvalintu apdaru. Konstrukciniu poziuriu KDF ir VW yra vienas automobilis. Ir autorius ju tas pats. Ir atsirado jie vienu metu.
Ilgokai austru konstruktorius F.Porse brandino labai paprasto 'liaudies' automobilio ideja. Tuometiniai savininkai konstruktoriai (jis tarnavo ir Austro-Daimler,ir Daimler-Benz,ir Auto-Union firmoms) pirmenybe teike dideliems, klasikiniams automobiliams. Pagaliau nei Austrijoje, nei Vokietijoje nebuvo gamyklos, galejusios masiskai gaminti automobili, nebuvo pakankamai daug net ir pacios pigiausios masinos pirkeju.
Atejus i valdzia fasistams (1933 m.), vienminti Porse susirado savo zemiecio Hitlerio, kuris kliedejo 'Didziosios Vokietijos' visuotine motrizacija, asmenyje. Totaline motorizacija turejo padeti igyvendinti jo grobikiskus planus. Siam tikslui buvo tiesiamos autostrados, kurios per trumpa laika suraize skersai ir isilgai visa sali ir leido operatyviai permesti kariuomene is vieno fronto i kita. Stambus pramoninkai Hitleri pareme savo kapitalais. Be to buvo paskelbtas busimu automobiliu uzsisakymas. Surinko milziniskas lesas didziules autogamyklos statybai Volfsburge, neregetos apimties konstrukciniams-eksperimentiniams darbams. Pagamino 30 automobilio pavyzdziu, bandymu poligonuose jie nuvaziavo milijonus kilometru.
Jau tada masina buvo vadinama 'Volksfagenu' (isvertus i liet. kalba - liaudies automobilis) ir turejo zenkla is dvieju raidziu VW. Kiek veliau oficialiai buvo pavadinta KDF - raides sifruojamos kaip Kraft durch Freude (jega per dziaugsma). Tai fasistineje Vokietijoje veikusios inzinerines statybos organizacijos devizas. Ji state nauja gamykla. Devizo prasme puikiausiai atspindi hitlerine ideja - duoti vokieciams nuosava auto (dziaugsmas) kad tuos auto savininkus butu galima motorizuota armija (jega).
Pripazindami technini F.Porse talenta, mes nepamirstame savaeigiu patranku ir KDF. Nepamirstame ir to, kad klajoniu is vienos gamyklos i kita metais izymuji austru konstruktoriu tarybine vyriausybe pasikviete i Maskva, pasiule jam naudinga ir idomu darba. Bet Porse pasirinko kitoki kelia, atvedusi ji i kariniu nusikalteliu kompanija ir pasibaigusi karo belaisviu stovykloje.
O vokieciai fasizmo laikais taip ir nesulauke zadetojo dziaugsmo.
Tik po karo gamykla, kuria sugriove sajungininku bombos, buvo atstatyta ir pradejo gaminti masinas, kurias visame pasaulyje eme pravardziuoti 'karkvabaliais'. Karkvabaliai parduodami uz grynus pinigus, nepriklausomai nuo ankstesnio uzsakymo obligaciju 'Jega per dziaugsma'.
Be atimtu is liaudies pinigu ketvirtaji desimtmeti tikriausiai nebutu pavyke sukurti tokios perspektyvios konstrukcijos, kuri issilaikytu iki siu dienu. Beja ne tik lesos padejo rastis VW.
Kaip ir Tatra, VW priklauso tai paciai konstrukcinei mokyklai. Abieju masinu variklis irengtas uzpakalineje dalyje, ausinamas oru, turi dvi eiles cilindru, ratu pakaba nepriklausoma, vietoi remo - katerinis vamzdis. Nebutu Tatros, galimas daiktas nebutu VW tokio koks yra dabar.
Kai bandomieji VW pvz pirma kart buvo demonstruojami Berlyno auto parodoje 1939 m. atsiliepta pie juos labai ivairiai. Specialistai zavejosi drasia konstrukcija, bet daugelis pranasavo jai nesekme, remdamiesi kai kuriu 'keistu' automobiliu pavyzdziais. Esa gyventojai nepripazins VW del jo neiprastumo. Zavejo masinos strukturos ir aptarnavimo paprastumas. Gincijosi del kebulo formos, atrode ji per daug aptaki, suapvalinta. Bet daugiausiai kalbeta apie variklio uzpakaline padeti.
Dabar VW iprastas dalykas viso pasaulio keliuose ir sunku isivaizduoti kad kazkada jis galejo atrodyti vos ne fantastiskas. As gerai prisimenu ispudi kuri jis man padare tuoj po karo kai apleistame bandomojo poligono garaze netoli Berlyno aptikau viena is pirmuju jo pavyzdziu.
Pranasai apsiriko ir si karta. VW ne tik issilaike bet virsijo visus automobiliu ilgaamzizkumo rekordus ir tapo pavyzdziu ne vienai konstrukcijai ivairiose salyse.
Gincas del uzpakalines padeties privalumu ir trukumu nesiliauja iki siol. Auto su uzpakaline variklio padetimi priesininkai dazniausiai remiasi tik VW, nurodydami kad uzpakaliniu jo ratu perkrova daro masina nestabilia. Priekaistas pamatuotas. Bet teisus ir Porse jaunesnysis, VW konstruktoriaus sunus, irgi konstruktorius :
'Nereikia lyginti vienos schemos trukumu su kitos privalumais, kaip tai daro VW oponentai'.
Tikrai sioks toks VW nestabilumas - tai duokle konstrukcijos paprastumui, vietos taupymui. Su sia mintim kai kas nesutinka esa ir kitu konstrukciju schemos dabar paprastos ir taip pat sutaupo vietos. Taciau pamirstama, kad VW sukurtas ketvirta desimtmeti ir juo zengtas didziulis automobilio konstrukcijos zingsnis i prieki, tai yra paprastumu, patikimumu, automobilio ilgio isnaudojimu. Na, o nestabilumas, vaziuojant tuometiniais greiciais, buvo beveik nepastebimas.
VW kritikuoja ir del to, kad uzpakaline variklio padetis neleidzia uzdeti furgono tipo kebulo su lygiomis grindimis ir didelemis uzpakalinemis durimis.
O VW gamykla eme ir isleido furgona su didelemis uzstomiomis soninemis durimis, tiesa sakant argi butina masina pakrauti is uzpakalio, nuo grindinio, jeigu galima ta padaryti is sono, nuo saligatvio?
Oponentai nenurimsta, o VW kasdien tukstanciais egzemplioriu nurieda nuo konvejeriu. Vel gina isprende pirkejai. Tam pasitarnavo dar viena svarbi aplinkybe. Firma organizavo labai gera savo auto aptarnavima. VW savininkas gali bet kuriuo metu pakeisti susidevejusia detale arba visa mechanizma, iskaitant ir varikli. Daugybeje aptarnavimo stociu su sviecianciu zenklu VW virs iejimo jis gauna patarima ir pagalba.
Zinoma, konstrukcija, kokia perspektyvi ji bebutu, anksciau ar veliau turi buti perziureta. Ateis metas, kai isauges greitis, stabilumo reikalavimas vers kurti nauja VW, o dabartinio neisgelbes nei zema kaina, nei paprasta struktura, nei puikus aptarnavimas. Jau dabar gaminami nauji (bet brangesni) VW modeliai, ju tarpe ir su priekiniais varanciais ratais. Taciau jie (karkvabalio nepakeicia).
Tam tikslui ruosiama kazkas visai naujo.
Sveiki,
Širdingai dėkoju už puikų straipsnį, nebuvau sutikęs šio straipsnio.
Straipsnis žinoma turi savyje to meto tarybinių motyvų, bet tais laikais kitaip rašyti apie užsienio automobilius buvo sunku.
Straipsnis puikiai nupasakoja visą VW istoriją. Jame yra šiek tiek smulkmenų prie ko galima būtų prisikabinti, bet iš esmės beveik viskas tvarkoje. Tik Kraft durch Freude yra ne inžinerinės statybos organizacijos devizas, o to meto partinis Vokietijos laisvalaikio organizacijos pavadinimas.
Sigis. 2007.03.13
Automobiliniai straipsniai
Birželio 6 dieną Lietuvos ryto dienraštyje pasirodė štai šis trumpas straipsnelis:
http://www.lrytas.lt/?id=11495911361147849660&view=4
O rugpjūčio 28 dieną Lietuvos ryto dienraštyje buvo įdėtas dar vienas straipsnis VW Vabalų tema:
http://www.lrytas.lt/?id=11567599881155287930&view=4
Sigis. 2006.10.12
http://www.lrytas.lt/?id=11495911361147849660&view=4
O rugpjūčio 28 dieną Lietuvos ryto dienraštyje buvo įdėtas dar vienas straipsnis VW Vabalų tema:
http://www.lrytas.lt/?id=11567599881155287930&view=4
Sigis. 2006.10.12
Sveiki,
Lietuvoje daugėja naujų tinklapių rašančių automobiline tema. Prieš kelias dienas autoblog.lt pasirodė trumpas, bet visai neblogas straipsnis apie pirmąjį VW autobusėlį:
http://www.autoblog.lt/?p=71#more-71
Sigis. 2007.03.20.
Lietuvoje daugėja naujų tinklapių rašančių automobiline tema. Prieš kelias dienas autoblog.lt pasirodė trumpas, bet visai neblogas straipsnis apie pirmąjį VW autobusėlį:
http://www.autoblog.lt/?p=71#more-71
Sigis. 2007.03.20.
-
Sigitas
Ech... Aš jau ir benzino nedažnai sau leidžiu įsipilt, o apie draudimo sumas išvis nekalbu... Nežinau ką tie proto bokštai ten aukščiau galvoja, bet apie retro techniką užsiimantį jaunimą, po kažkokių naujų mokesčių tai galima pamiršti...
Pastato kelias krepšinio aikšteles ir jau džiaukis, o kad krepšinis ne visam jaunimui antra religija yra, tai nieks ir nepagalvoja, kad kai kurie šiek tiek platesnių ir įvairesnių pomėgių turi... Dabar jau ir narkotikai bus pigesni už vabalo išlaikymą
...
Pastato kelias krepšinio aikšteles ir jau džiaukis, o kad krepšinis ne visam jaunimui antra religija yra, tai nieks ir nepagalvoja, kad kai kurie šiek tiek platesnių ir įvairesnių pomėgių turi... Dabar jau ir narkotikai bus pigesni už vabalo išlaikymą
...-
.giedrius.
- Posts: 20
- Joined: 2007 Jun 11 Mon, 20:21
Andriaus Tamašausko straipsnis.
Perkelta iš pirmojo vabalai.lt puslapio.
Mano pirmas kartas... ...arba Latviškas pasivažnėjimas vabalais
Kelionės maršrutas: Vilnius - Daugavpils - Alūksne - Sigulda - Saulkrasti - Ryga - Vilnius
Trukmė: 4 dienos (2004.07.23-26)
Penktadienis (2004-07-23)
Jau kažkur apie 11 val ryto. Sėdžiu sau išsišiepęs prie kelio saulėtekio alėjoj. Saulė spigina akis - nuotaiką tikrai kelia, nors nėr čia jos kur ir bekelt - tuoj išvarau į savo pirmą kelionę vabalu, todėl ji ir taip puiki! Žmonės iš troleibusų kažkaip keistai vis žvilgčioja karts nuo karto į mano pusę. Jų akyse ryškiai atsispindi vasaros atostogų pavydas. O man dėlto dar linksmiau - nors kartą ne aš iš troleibuso į kitus nuobodžiai dairaus. Jau matau "savo" vabalo juodą apvalų stogą - iškart išsiskiria iš kitų mašinų. Ir atvažiuoja ne kaip kitos, o skraido zigzagais, kaip tikram "vabalui" ir pridera. Skraidyti, net legendine "vabalinė" priekaba (iš kito vargano vabalo sukonstuota ir formas išlaikiusi) nemaišo.
Šis vabalas su savo pilotu Aleksandru mane priėmė kaip pakeleivį, pakeliui į Latvijos miestelį - Alūksnę. Nulėkėm dar apsipirkti į parduotuvę. Pakeliui labai jau keistai buvo važiuot vabaliuke (pirmas kartas, nereikia norėt J ) - dauguma praeivių akimis išsižioję sekiojo. Turbūt tokią reakciją Lietuvoje tik koksai porsche ar ferrari sukelia. Visi į Alūksnę vykstantys vabalai susirinko degalinėje. Keista buvo matyti, kai net degalinėje praeiviai traukėsi fotoaparatus ir puolė fotografuoti "neįprastų" mašinų.Žinot, visai neblogas jausmas, kai pats tokioj sėdi J. Viso buvom du vabalai ir vienas agurkėlis J (toks vabalinis autobusėlis). Susiderinę nuskriejom Molėtų plentu Daugpilio link. Važiuojant Lietuvoj jau kaip ir pradėjau priprasti prie nuolatinių žvilgsnių - kai kurios mašinos net sekiojo mus gerą kelio dalį ir vairuotojai nykščius, į viršų pakeltus, kaišiojo J.
Taip ir privažiavom Latvijos sieną. Ten greitai mūsų vabalus muitininkai apžiūrėję, net netikrinę, praleido. Tik pagyrė "niplohoj pricep" J Latvijoj, kaip pirmą kart lankantis, įspūdį padarė Daugpilio tramvajai ir nebaigti statyti gyvenamieji namai. Atrodo visai mažas miestelis - o tramvajus yra. Maždaug kaip kokia bažnyčia pas mus kiekvienam miestely turi būti - taip čia tramvajus. Kartas nuo karto ir belangiai gyvenamieji namai, kaip kokie sovietinių laikų vaiduokliai, šmėkšteldavo. Beje, sovietiniai laikai čia dar mažiau pamiršti nei Lietuvoj - netgi Lenino statulos su žvaigždėm dar mačiau tebestovi. Turbūt taip tik rytinėj Latvijos dalyje, kur daug rusų - mes visą kelionę iki Alūksnės nuo Rusijos sienos daugiau kaip 100 km tikrai nenutolom. Ir šiaip kažkur pusiaukelėje tarp Daupilio ir Alūksnės viskas į Rusijos platybes buvo labai panašu: tiesus kelias be ženklų, visi stulpai mediniai, aplink vien miškai, namai gal tik kas 20 km šmėkšteldavo ir, kas keisčiausia, be musų vabalų nė gyvos dvasios nesimatė. Tas jausmas tęsėsi kokius 50 km. Vėliau po truputį pradėjo ir žmonių atsirasti ir dažniau miesteliai pasitaikydavo. Vienam tokiam nemažą įspūdį grybo formos kioskeliai paliko. Matyt į Latvijos Varėną užklydę buvom J.
Į Alūksnę kažkur tik apie 19 valandą atsibeldėm. Alūksnė gana įdomus užkampio miestelis su sava istorija. Čia namai daugiausia senoviniai, yra siaurukas, nemažas ežeras su sala ir dar stadionas bei scena toj saloje. Mes saloje ir gyvenom. Atvažiavus šiltai priėmė ir pro vienintelį tiltą į salą įsileido (tik vabalus pro jį praleidinėdavo). Išsikraustę stadiono kampe pasidarėm lietuvių palapinių ratelį. Po kokios valandos prisijungė ir daugiau tautiečių iš Kauno. Vakare įvyko klubų prisistatymai ir susipažinimas, kalbėjo Latvijos vabalų klubo prezidentė, visi vieni kitiems dėkojo, kad tiek daug pabaltijo šalių vabalistų susirinko, draugai estai padovanojo renginio organizatorei didelį arbūzą (o kodėl, tai taip ir nesupratau, gal patys užaugino). Keisti tie estai...
Šeštadienis (2004-07-24)
Estai patys patvirtino mano idėją apie 8 valandą ryte - vienas veikėjas, "sami gariačij Esnosky parin" pramintas (atrodo blaivas būdamas) bėgiojo palapinių miestelyje ir sirenai pritariant rėkavo: "Spyti spakoina, ja tolka iščiu samiji gariačij Estonsky parin! Parin, gde ty?!!!". Va po šito "bairio" jį ir ėmė visi vadint "sami gariačij Esnosky parin" J. Daugelis vabalistų prisiminė kaip jisai nebepamenu kokios šventės metu fontane su šampūnu taškenos. Greit visos kalbos baigėsi, nes atvežė pusryčius.
Papusryčiavę išlėkėm į mietelį vabalų kolonoje sudalyvauti. Buvo kažkur apie 50 vabalų. Reklamos turbūt neblogos būta, nes atrodė, jog į šventę sulėkė visas miestelis. Miestelėnams ir vabalistams buvo vabalų kilnojimo ir tampymo rungtys, grojo latvių grupė. Palikę vabalus ėjom su gidais su Alūksnės istorija susipažint. Mums aprodė Biblijų muziejų, dvarą, parką, įžymią bažnyčią. Didžiausia įspūdį turbūt bažnyčia ir jos interjeras paliko. Ir ne tik todėl, kad ant varpinių bokštų Latvijoj visur gaidžiai J, o ne kryžiai iškelti. Pasibastę po miestelį gryžom į savo saulės prikaitintus vabalus ir nulėkėm visi draugiškai į siauruko geležinkelio stotį. Čia pavalgę pietus (už nario mokestį mus maitindavo iš tokio autobusėlio) ir palikę vabalus, nudundėjom siauruku į latvišką liaudies muziejų. Muziejuje visus pavaišino sumuštiniais su kanapių (!) paštetu ir kažkokiu labai stipriu (?) gėrimėliu, panašiu į mūsų "trejas devynerias". Muziejus gana įdomus pasirodė, nes viską galėjai liesti ir pats savo rankom išbandyti.
Vabalais jau grįžtant į salą vienas "bachurėlis" į vabalų koloną priešais mus įsmuko, tai Aleksandras šiek tiek pamokė jį: turėjom policijos sireną vabale, tai tyliai privažiavę iš šono šiek tiek papypenom jam į ausį. Gerai, kad keliukas toks į dešinę pasitaikė, tai tas "bachurėlis" perkreiptu iš nuostabos ir baimės veidu smuko ten. Jo... vabalų ir "bachurėliai" neapdeda J. Grįžęs į salą tą vakarą praleidau besimaudydamas, vabalus apžiūrinėdamas ir įvairių istorijų besiklausydamas. Vakare dar buvo surengtas koncertas su svečiais iš vietos valdžios ir vabaliniais apdovanojimais. Gavo ir "mano" vabalo šeimininkas Aleksandras dovanų. "Sami gariačij Esnosky parin" taip pat buvo pagerbta, scenoje net keliais ropojo iš laimės J.
Sekmadienis (2004-07-25)
Rytas toks pat sunkus kaip ir šeštadienį J, bet bent niekas anksti neprikėlė. Neskubėdami išsiruošėme po Latviją pasivažinėti - toks malonus latvis Janis pakvietė mus, lietuvius, pas save į svečius, į tokį pajūrio miestelį Saulkrasti. Turėjom racijas, tai su Lietuvos fūristais susišnekėdavom, tie baisiai keikėsi ir vabalus antikvarais vadino, bet šiaip naudingi buvo - kur policija visada pranešdavo. Pakeliui atšventėm kelias sukaktis. Pirmoji buvo pralenkus pirmąją transporto priemonę - dviratį J; antroji - kai sugebėjom pralenkti netgi mopedą. Kad kelionė neprailgtų, aplankėm upėtakių veisyklą, užsukom į kelias pilis ir parkus. Taip pat pasivažinėjom keltuvu Siguldoje. Tai toks keltuvas per didelę daubą su upe apačioj padarytas. Buvom jau nuo kojų nusivarę, tai į Saulkrasti nuvažiavę tik nusimaudėm ir sukritom miegot. Dalis lietuvių išvažiavo į Lietuvą.
Pirmadienis (2004-07-26)
Papusryčiavę ir pasideginę prie beveik nesūrios Baltijos išvykom Rygos link. Toliau vykdėm savo planus, kuriose dar buvo vandens atrakcionų parkas Rygoje. Tačiau kažkaip persigalvoję nusprendėm geriau lėkti namų link. Dabar aš jau važiavau su kita mašina - klubo prezidento Arūno agurku. Nuotykiai kirtus Lietuvos sieną nesibaigė. Sustoję pastebėjom, kad mūsų autobusėliui tepalas jau beveik išbėgęs, o ir likęs čiurkšlyte bėga. Teko iki pat Vilniaus kas 50 km stovinėti ir papildyti. Tokia vat palyginus maža malonaus vabalinio pasivažinėjimo kaina..
Iki kito vabalinio susirašymo mieli tautiečiai!
Šviežiai iškeptas vabalų mylėtojas
Andrius aka Atas
Perkelta iš pirmojo vabalai.lt puslapio.
Mano pirmas kartas... ...arba Latviškas pasivažnėjimas vabalais
Kelionės maršrutas: Vilnius - Daugavpils - Alūksne - Sigulda - Saulkrasti - Ryga - Vilnius
Trukmė: 4 dienos (2004.07.23-26)
Penktadienis (2004-07-23)
Jau kažkur apie 11 val ryto. Sėdžiu sau išsišiepęs prie kelio saulėtekio alėjoj. Saulė spigina akis - nuotaiką tikrai kelia, nors nėr čia jos kur ir bekelt - tuoj išvarau į savo pirmą kelionę vabalu, todėl ji ir taip puiki! Žmonės iš troleibusų kažkaip keistai vis žvilgčioja karts nuo karto į mano pusę. Jų akyse ryškiai atsispindi vasaros atostogų pavydas. O man dėlto dar linksmiau - nors kartą ne aš iš troleibuso į kitus nuobodžiai dairaus. Jau matau "savo" vabalo juodą apvalų stogą - iškart išsiskiria iš kitų mašinų. Ir atvažiuoja ne kaip kitos, o skraido zigzagais, kaip tikram "vabalui" ir pridera. Skraidyti, net legendine "vabalinė" priekaba (iš kito vargano vabalo sukonstuota ir formas išlaikiusi) nemaišo.
Šis vabalas su savo pilotu Aleksandru mane priėmė kaip pakeleivį, pakeliui į Latvijos miestelį - Alūksnę. Nulėkėm dar apsipirkti į parduotuvę. Pakeliui labai jau keistai buvo važiuot vabaliuke (pirmas kartas, nereikia norėt J ) - dauguma praeivių akimis išsižioję sekiojo. Turbūt tokią reakciją Lietuvoje tik koksai porsche ar ferrari sukelia. Visi į Alūksnę vykstantys vabalai susirinko degalinėje. Keista buvo matyti, kai net degalinėje praeiviai traukėsi fotoaparatus ir puolė fotografuoti "neįprastų" mašinų.Žinot, visai neblogas jausmas, kai pats tokioj sėdi J. Viso buvom du vabalai ir vienas agurkėlis J (toks vabalinis autobusėlis). Susiderinę nuskriejom Molėtų plentu Daugpilio link. Važiuojant Lietuvoj jau kaip ir pradėjau priprasti prie nuolatinių žvilgsnių - kai kurios mašinos net sekiojo mus gerą kelio dalį ir vairuotojai nykščius, į viršų pakeltus, kaišiojo J.
Taip ir privažiavom Latvijos sieną. Ten greitai mūsų vabalus muitininkai apžiūrėję, net netikrinę, praleido. Tik pagyrė "niplohoj pricep" J Latvijoj, kaip pirmą kart lankantis, įspūdį padarė Daugpilio tramvajai ir nebaigti statyti gyvenamieji namai. Atrodo visai mažas miestelis - o tramvajus yra. Maždaug kaip kokia bažnyčia pas mus kiekvienam miestely turi būti - taip čia tramvajus. Kartas nuo karto ir belangiai gyvenamieji namai, kaip kokie sovietinių laikų vaiduokliai, šmėkšteldavo. Beje, sovietiniai laikai čia dar mažiau pamiršti nei Lietuvoj - netgi Lenino statulos su žvaigždėm dar mačiau tebestovi. Turbūt taip tik rytinėj Latvijos dalyje, kur daug rusų - mes visą kelionę iki Alūksnės nuo Rusijos sienos daugiau kaip 100 km tikrai nenutolom. Ir šiaip kažkur pusiaukelėje tarp Daupilio ir Alūksnės viskas į Rusijos platybes buvo labai panašu: tiesus kelias be ženklų, visi stulpai mediniai, aplink vien miškai, namai gal tik kas 20 km šmėkšteldavo ir, kas keisčiausia, be musų vabalų nė gyvos dvasios nesimatė. Tas jausmas tęsėsi kokius 50 km. Vėliau po truputį pradėjo ir žmonių atsirasti ir dažniau miesteliai pasitaikydavo. Vienam tokiam nemažą įspūdį grybo formos kioskeliai paliko. Matyt į Latvijos Varėną užklydę buvom J.
Į Alūksnę kažkur tik apie 19 valandą atsibeldėm. Alūksnė gana įdomus užkampio miestelis su sava istorija. Čia namai daugiausia senoviniai, yra siaurukas, nemažas ežeras su sala ir dar stadionas bei scena toj saloje. Mes saloje ir gyvenom. Atvažiavus šiltai priėmė ir pro vienintelį tiltą į salą įsileido (tik vabalus pro jį praleidinėdavo). Išsikraustę stadiono kampe pasidarėm lietuvių palapinių ratelį. Po kokios valandos prisijungė ir daugiau tautiečių iš Kauno. Vakare įvyko klubų prisistatymai ir susipažinimas, kalbėjo Latvijos vabalų klubo prezidentė, visi vieni kitiems dėkojo, kad tiek daug pabaltijo šalių vabalistų susirinko, draugai estai padovanojo renginio organizatorei didelį arbūzą (o kodėl, tai taip ir nesupratau, gal patys užaugino). Keisti tie estai...
Šeštadienis (2004-07-24)
Estai patys patvirtino mano idėją apie 8 valandą ryte - vienas veikėjas, "sami gariačij Esnosky parin" pramintas (atrodo blaivas būdamas) bėgiojo palapinių miestelyje ir sirenai pritariant rėkavo: "Spyti spakoina, ja tolka iščiu samiji gariačij Estonsky parin! Parin, gde ty?!!!". Va po šito "bairio" jį ir ėmė visi vadint "sami gariačij Esnosky parin" J. Daugelis vabalistų prisiminė kaip jisai nebepamenu kokios šventės metu fontane su šampūnu taškenos. Greit visos kalbos baigėsi, nes atvežė pusryčius.
Papusryčiavę išlėkėm į mietelį vabalų kolonoje sudalyvauti. Buvo kažkur apie 50 vabalų. Reklamos turbūt neblogos būta, nes atrodė, jog į šventę sulėkė visas miestelis. Miestelėnams ir vabalistams buvo vabalų kilnojimo ir tampymo rungtys, grojo latvių grupė. Palikę vabalus ėjom su gidais su Alūksnės istorija susipažint. Mums aprodė Biblijų muziejų, dvarą, parką, įžymią bažnyčią. Didžiausia įspūdį turbūt bažnyčia ir jos interjeras paliko. Ir ne tik todėl, kad ant varpinių bokštų Latvijoj visur gaidžiai J, o ne kryžiai iškelti. Pasibastę po miestelį gryžom į savo saulės prikaitintus vabalus ir nulėkėm visi draugiškai į siauruko geležinkelio stotį. Čia pavalgę pietus (už nario mokestį mus maitindavo iš tokio autobusėlio) ir palikę vabalus, nudundėjom siauruku į latvišką liaudies muziejų. Muziejuje visus pavaišino sumuštiniais su kanapių (!) paštetu ir kažkokiu labai stipriu (?) gėrimėliu, panašiu į mūsų "trejas devynerias". Muziejus gana įdomus pasirodė, nes viską galėjai liesti ir pats savo rankom išbandyti.
Vabalais jau grįžtant į salą vienas "bachurėlis" į vabalų koloną priešais mus įsmuko, tai Aleksandras šiek tiek pamokė jį: turėjom policijos sireną vabale, tai tyliai privažiavę iš šono šiek tiek papypenom jam į ausį. Gerai, kad keliukas toks į dešinę pasitaikė, tai tas "bachurėlis" perkreiptu iš nuostabos ir baimės veidu smuko ten. Jo... vabalų ir "bachurėliai" neapdeda J. Grįžęs į salą tą vakarą praleidau besimaudydamas, vabalus apžiūrinėdamas ir įvairių istorijų besiklausydamas. Vakare dar buvo surengtas koncertas su svečiais iš vietos valdžios ir vabaliniais apdovanojimais. Gavo ir "mano" vabalo šeimininkas Aleksandras dovanų. "Sami gariačij Esnosky parin" taip pat buvo pagerbta, scenoje net keliais ropojo iš laimės J.
Sekmadienis (2004-07-25)
Rytas toks pat sunkus kaip ir šeštadienį J, bet bent niekas anksti neprikėlė. Neskubėdami išsiruošėme po Latviją pasivažinėti - toks malonus latvis Janis pakvietė mus, lietuvius, pas save į svečius, į tokį pajūrio miestelį Saulkrasti. Turėjom racijas, tai su Lietuvos fūristais susišnekėdavom, tie baisiai keikėsi ir vabalus antikvarais vadino, bet šiaip naudingi buvo - kur policija visada pranešdavo. Pakeliui atšventėm kelias sukaktis. Pirmoji buvo pralenkus pirmąją transporto priemonę - dviratį J; antroji - kai sugebėjom pralenkti netgi mopedą. Kad kelionė neprailgtų, aplankėm upėtakių veisyklą, užsukom į kelias pilis ir parkus. Taip pat pasivažinėjom keltuvu Siguldoje. Tai toks keltuvas per didelę daubą su upe apačioj padarytas. Buvom jau nuo kojų nusivarę, tai į Saulkrasti nuvažiavę tik nusimaudėm ir sukritom miegot. Dalis lietuvių išvažiavo į Lietuvą.
Pirmadienis (2004-07-26)
Papusryčiavę ir pasideginę prie beveik nesūrios Baltijos išvykom Rygos link. Toliau vykdėm savo planus, kuriose dar buvo vandens atrakcionų parkas Rygoje. Tačiau kažkaip persigalvoję nusprendėm geriau lėkti namų link. Dabar aš jau važiavau su kita mašina - klubo prezidento Arūno agurku. Nuotykiai kirtus Lietuvos sieną nesibaigė. Sustoję pastebėjom, kad mūsų autobusėliui tepalas jau beveik išbėgęs, o ir likęs čiurkšlyte bėga. Teko iki pat Vilniaus kas 50 km stovinėti ir papildyti. Tokia vat palyginus maža malonaus vabalinio pasivažinėjimo kaina..
Iki kito vabalinio susirašymo mieli tautiečiai!
Šviežiai iškeptas vabalų mylėtojas
Andrius aka Atas