Arūno vabaliuko tema Thesamba puslapyje

Įvairūs patarimai, vertingos nuorodos, istorinė apžvalga
Post Reply
User avatar
Sigis
Posts: 5429
Joined: 2007 Mar 23 Fri, 2:45
Location: Sos tinė

Post by Sigis »

Valdas paskatino pasidomėti ir išsamiau apibūdinti pramoninio automobilių dažymo istoriją.

Automobilių dažymo istorija

Prieš šimtmetį dažai gaminti iš natūralių gamtinių aliejų ir dervų. Spalvų pasirinkimas taip pat nebuvo itin didelis ir susidėjo daugiausiai iš tamsių spalvų. Blogiausia tų laikų dažų savybė, kad dažai džiūdavo net 10-14 dienų. Toks dažymo procesas netenkino gamintojų, nes tai stabdydavo ir brangindavo visą gamybą.

1914 metais Henriui Fordui gamykloje įdiegus Ford T automobilių konvejerinę gamybą ir automobilio surinkimo procesą sutrumpinus iki 93 minučių, toks ilgas dažų džiuvimo laikas visai netiko. Todėl į gamybą buvo pasitelkta Japan Black technologija:
Plikas metalas padengiamas aliejiniais asfalto-bitumo mišinio dažais, praskiestais žibalu arba terpentinu, dažant senu įprastu būdu - teptuku. Vėliau gaminys arba automobilio kėbulas valandą laiko tiesiogine prasme "kepamas" 200 laipsnių temperatūroje. Naudojant tokį metodą, dažai išdžiūdavo per dvi paras. Paviršius pasidengdavo juoda blizgančia plėvele, atsparia drėgmei ir cheminiams junginiams.

Viena didžiausių bėdų šioje technologijoje buvo ta, kad dažų spalva galėjo būti tik viena - juoda. Todėl Ford T modeliai dažniausiai buvo dažomi tik juodai.
Šią dažymo technologiją iki 1925 metų naudojo taip pat ir kiti automobilių gamintojai, todėl pageidaujamą kitokią spalvą reikėdavo užsisakyti ir spalvoti automobiliai priklausė prabangių automobilių klasei.

1923 metų pabaigoje, kompanija General Motors-Oakland automobile, pristatė mėlyna spalva nudažytą automobilį. Dažų įmonė DuPont sukūrė nitroceliuliozės pagrindo dažus, vadintais tiesiog nitroemale, kuriais ir nudažytas naujasis modelis. Didžiausias nitro dažų privalumas tai, kad 20-25 laipsnių temperatūroje vienas sluoksnis išdžiūdavo per 20-30 minučių ir dažai turėjo didelę spalvų gamą. Tačiau netrūko ir minusų, dažymo procesas reikalavo didelių darbo sąnaudų. Dėl didelio skiediklio kiekio ir mažo sausų dalelių kiekio, paviršius pasidengdavo labai plona plėvele, todėl dažyti reikėdavo keliolika, o kartais daugiau kaip 10 sluoksnių, o baigus dažymą, paviršių reikėdavo poliruoti iki blizgesio.

Tačiau nitroemalė pagaliau suteikė galimybę metalo paviršių apsaugoti patikima danga ir užbaigė automobilių pramonės aliejinių dažų erą. Be to, nitroemalės dažus kokybiškai galima buvo padengti tik purškiant pulverizatoriumi, todėl būtent šie dažai ir privertė plačiai pradėti naudoti purkštuvus.

Netrukus po pirmojo sintetinių dažų išradimo, sekė ir naujasis. 1930-siais sukurti sintetiniai alkidiniai dažai. Kuriant šiuos dažus aktyviai prisidėjo visi gamintojai, o taip pat BASF ir PPG bendrovės. Dažymo procesas supaprastėjo ir dar labiau atpigo, užtekdavo vos kelių dažymo sluoksnių ir nereikėdavo poliruoti paviršiaus, nes dažai savaime pasidengdavo blizgiu paviršiumi. 20 laipsnių temperatūroje dažai išdžiūdavo per 10 valandų, o 120 laipsnių temperatūroje išdžiūdavo per vieną valandą. Tai vienkomponenčiai dažai, kurių džiuvimo procesas vykdavo garuojant tirpikliams ir dažams reaguojant su deguonimi.

Nors alkidiniai dažai automobilių pramonėje aktyviai naudoti net 30 metų, tačiau gamintojų netenkino per ilgas džiuvimo laikas. Chemijos pramonė taip pat nestovėjo vietoje. 1950-tųjų pabaigoje, tarp amerikiečių automobilių gamintojų ėmė populiarėti akriliniai dažai. Tai dviejų komponentų dažai, susidedantys iš dervų ir katalizatoriaus (kietintojo). Polimerizacija (džiuvimas) dabar vykdavo chemiškai reaguojant dviems komponentams vienu su kitu, procesas tapo valdomas, dažymo aplinkybės supaprastėjo. 20 laipsnių temperatūroje dažai išdžiūdavo per 10-12 valandų, o 60 laipsnių temperatūroje per vieną valandą. Akriliniai dažai pasižymėjo ypatingu atsparumu įbrėžimams, cheminiu atsparumu, blizgesiu ir elastingumu.

Akrilinių dažų savybės geresnės ir pranašesnės už alkidinių, tačiau akriliniai dažai turėjo ir vieną minusą, už alkidinius dažus jie dvigubai brangesni.

Atskirai dar galima būtų papasakoti ir apie metalikos bei perlamutro dažus. Metalikos dažai atsirado 30-siais, tai alkidiniai dažai su aliuminio dalelių priedais. Tuo metu ypatingo populiarumo šie dažai neturėjo, nes dažai greitai tapdavo apsiblausę ir blukdavo.
Perlamutro dažai atsirado dviem dešimtmečiais vėliau už metalikos, tačiau didelio populiarumo taip pat nesulaukė, nes dažus padengus nitro laku, paviršius per pusmetį nuo saulės pagelsdavo.
Metalikos ir perlamutro dažai pagaliau įgavo savo vertę atsiradus akriliniams dažams. Akrilinis lakas skaidresnis, atsparesnis ultravioletiniams spinduliams ir negelsta.
Metalikos ir perlamutro dažus priimta vadinti trijų komponentų dažais, nes pradžioje dengiami vieno komponento dažai, o po to dviejų komponentų lakas.

***
1970-tųjų pradžioje sukurtas miltelinis dažymo būdas. Nesant dažuose skiediklio, dažymo procesas tapo mažiau toksiškas. Milteliais padengti gaminiai vėliau laikomi aukštoje temperatūroje arba skiediklio garuose. Dažai pasižymėdavo ypatingu sukibimu ir kietumu.

Visų laikų didžiausia problema dažymo procese sudarė dažų toksiškumas, kenksmingos darbo sąlygos ir gamtos tarša. Pagaliau 1990-siais sukurti dažai, kuriems nereikėjo aitrių skiediklių, dažams skiesti pradėtas naudoti tiesiog vanduo. Dabartinius dažus sudaro akrilo pagrindas, tačiau skiedžiami vandeniu.

Šiuo metu pasaulyje nebeliko beveik nei vieno automobilio gamintojo, kuris automobilių dažymui nenaudotų vandens pagrindo dažymo sistemų.

***
Nežiūrint į tai, kad pramoniniai gamintojai naudoja aukštas technologijas ir ekologines medžiagas, nitro, alkidiniai ir įprasti akriliniai dažai gaminami iki šiol, jų nesunku įsigyti įvairiose parduotuvėse. Kai kurie dažai dėl nedidelės kainos ar paprasto naudojimo, kol kas liko nepakeičiami buityje. Šiomis dienomis vien tik Vokietijos pramonė pagamina 16.000 tonų nitro dažų per metus.

Visų rūšių dažai turi begales įvairių atmainų ir kodų, kiekvienas gamintojas vadina savais pavadinimais. Pavyzdžiui tarybiniu aikotarpiu ir dabar Rusijoje nitroemalė suskirstyta į tokias markes:

NC-132 - mediniams ir metaliniams paviršiams, vidaus ir lauko sąlygomis.
NC-11 - vidaus ir lauko sąlygoms, tinka automobilių kėbulams, jų dalims ir metalinėms konstrukcijoms dažyti.
NC-25 - mediniams ir metaliniams paviršiams, tačiau tik vidaus sąlygomis.
User avatar
dzo_marija
Posts: 1695
Joined: 2007 Oct 22 Mon, 8:38
Location: Vilnius

Post by dzo_marija »

Tokios restauracijos man yra nesuvokiomos protu... :shock:
User avatar
Sigis
Posts: 5429
Joined: 2007 Mar 23 Fri, 2:45
Location: Sos tinė

Post by Sigis »

1-2. Pastarųjų kelių dienų bėgyje, dažymo darbai baigti. Artėja kėbulo ir dugno jungtuvės.
Nuotraukos paimtos iš čia: http://www.thesamba.com/vw/forum/viewtopic-VW38
3. Galinis numeris kaip ir originale, nudažytas.
4. Spidometro skydelis, priekinis numeris ir "stop" lemputė.
User avatar
Sigis
Posts: 5429
Joined: 2007 Mar 23 Fri, 2:45
Location: Sos tinė

Post by Sigis »

Šiek tiek apie numerius.
Šis numerių standartas Vokietijoje sukurtas ir įsigaliojo dar 1906 metais. Dauguma žymėjimų buvo parašyti romėniškais skaičiais ir suprasti kuris numeris priklauso kuriam Vokietijos regionui ar miestui, įmanoma pasižiūrėjus tik į sąrašą.
Porsche konstravimo biuras buvo įsikūręs Štutgarte, todėl visose istorinėse nuotraukose, dauguma Porsche konstruotų automobilių, pažymėti Štutgartui skirtais IIIA rašmenimis.
Visas numerių žymėjimo katalogas Vikipedijoje:
http://de.wikipedia.org/wiki/Liste_der_ ... torisch%29

Keleta VW nuotraukų, kuriose gerai matosi Štutgarto registracijos žymejimai IIIA:

1. 1935 m., VW modelis V1.
2. 1935 m., VW modelis V2.
3. ~1936 m., VW modelis VW3.
4. 1937 m., VW modelis VW3.
5. 1937 m., VW30.
6. 1937 m., VW30
7. 1938 m. gegužis - VW38.
8. 1939 m., paradas Berlyno gatvėmis, modelis VW38/39.
9. 1939-tieji, modelis VW38/39, Berlyno žymėjimas IA.
User avatar
Sigis
Posts: 5429
Joined: 2007 Mar 23 Fri, 2:45
Location: Sos tinė

Post by Sigis »

Šį kartą ilgai laukti nereikėjo, dirbtuvėse bręsta rimtas įvykis, kėbulo ir dugno sujungimas.
Nuotraukos iš čia: http://www.thesamba.com/vw/forum/VW38
User avatar
Sigis
Posts: 5429
Joined: 2007 Mar 23 Fri, 2:45
Location: Sos tinė

Post by Sigis »

Įvykiai veja įvykius. Tik ką į Samba forumą įkeltos nuotraukos, apibūdinančios VW38 kėbulo ir dugno jungtuves, iškilmingą renginį fiksavo reporteriai ir televizija:
http://www.thesamba.com/vw/forum/VW38
User avatar
dzo_marija
Posts: 1695
Joined: 2007 Oct 22 Mon, 8:38
Location: Vilnius

Post by dzo_marija »

Sigis neįkėlė vieną iš svarbesnių šio įvykio nuotraukų :)
User avatar
Sigis
Posts: 5429
Joined: 2007 Mar 23 Fri, 2:45
Location: Sos tinė

Post by Sigis »

Per šią savaitę surinktos likusios dalys - stiklai, vairas, kuro bakas, tachografas, elektros instaliacija, stiklo valytuvai, posūkių semaforai, durys ir bagažinės dangtis.
Darbai po truputį artėja prie pabaigos ir šiandien Vabalas jau pajudėjo savo ratais.
Daugiau čia -> http://www.thesamba.com/vw/forum/viewtopic/VW38/
User avatar
Sigis
Posts: 5429
Joined: 2007 Mar 23 Fri, 2:45
Location: Sos tinė

Post by Sigis »

Apvilktos priekinės sėdynės, Vabalas beveik baigtas, beliko tik aptraukti visus apmušimus ir kilimus. Užvakar VW38 išvežtas į apmušimų dirbtuvę.
Trumpas filmukas - VW38 in der Sattlerei (VW38 apmušimų dirbtuvėse):
http://www.youtube.com/watch?v=3xa2GdF-0hk

Daugiau čia -> http://www.thesamba.com/vw/forum/VW38/
Post Reply